Lietuvių kalbos vadovėlis 6 klasei

Labai svarbus vadovėlio ryšys su mokiniu. Čia pasitelktas vaikų ir paauglių žurnalų leidėjų metodas: kalbėtis su vaiku, pasakoti ir priminti, ką jis jau žino, kaip jo žinios susijusios su tolesne medžiaga. Nuolat žadinamas asociatyvus mąstymas.

Atsisakyta ankstesnės praktikos mokiniams rašyti vadovėlį, o mokytojams – atskirą mokytojo knygą. Stengtasi sudėti visą reikalingą teorinę medžiagą, kad nereikėtų nieko papildomai ieškoti po internetą, kuriame pilna klaidų ir prieštaringų požiūrių. Mokinys, praleidęs pamoką, galės savarankiškai susipažinti su jos turiniu ir atlikti užduotis remdamasis čia pat pateikiama teorine medžiaga. Vadovėliai parankūs tėvams, kurie nori padėti vaikui ruošti pamokas arba domisi, ko jis mokosi. Jie ras visą reikiamą informaciją.

Vadovėliuose nėra klaidingos tarties, rašybos ar vartosenos atvejų, nes nuo pat pirmų pamokų būtina mokyti ne klaidų ir jų taisymo, o taisyklingos kalbos, antraip vaikui sunku suvokti sistemą. Be to, klaidos taisymas nepaaiškinant, kodėl turi būti taip, ne tik neturi prasmės, bet ir sukelia pasipiktinimą. O sistemos pažeidimo esmei suprasti dažnai reikia daug didesnio išmanymo, nei jo turi penktokas ar šeštokas.

Lietuvių kalba nelengva. Ankstesniuose vadovėliuose mėginta mokyti kalbos per žaidimą, apsieti be teorinių žinių. Tokio mokymo rezultatai skaudžiai nuvylė. Deja, naujieji metodai, puikiai veikiantys kitose šalyse, Lietuvoje netinka ir reikia grįžti prie to, kas patikrinta laiko ir išbandyta. Todėl vadovėliams pasirinktas įprastas dedukcinis metodas: paaiškinama teorija ir naujos žinios įtvirtinamos keliomis užduotimis.

Naująja programa siekiama ugdyti asmenybę, gebančią kūrybiškai pasinaudoti žodžio išgalėmis. Atrodo, iš tiesų grįžtama prie antikinių vertybių, tarp jų nuostatos, kad per kalbos mokymą galima išugdyti dorą valstybės pilietį.